Prieš kelias dienas gavau savanorio pažymėjimą Madrido oficialiosios psichologijos kolegijos telefono tarnyba. Šiomis akimirkomis “naujas normalus” Tai buvo priminimas apie sudėtingas įkalinimo akimirkas, nuo šių metų kovo iki gegužės 2020. ir nuo ramybės (laikinas) faktinis, Manau, tinkamas laikas apdoroti tai, ką patyriau. Ir man ateina keturi žodžiai, simbolizuojantys tai: įsipareigojimas, ištvermė, nuolankumas ir sąmoningumas.

Kai prasidėjo uždarymas, mano pagrindinis klausimas buvo “Kaip galiu prisidėti??”. Iš Espirales Consulting for Children gavome daug prašymų, kuriuose galėjome dalyvauti, Bet tai bus kito tinklaraščio įrašo tema.. Bet, Tuo pačiu metu, buvo kita dimensija, nuo savanorystės, Ką norėjai pasiūlyti?. Tarp daug paslaugų ir išteklių kuris pasiūlė Oficialus Madrido psichologijos koledžas, man labai tinka lankytis telefonu pas žmones, kuriems to reikėjo. Iš ten, Jaučiausi pagerbta priklausyti šiai organizacijai, kuri buvo artima piliečiams tiek, kiek leido jos ištekliai.. Man tai susiję su psichologija, be to, kad tai mano profesija, taip pat mano, kad a įsipareigojimas žmonių ir bendruomenių gerovei. Matėme daugelio žmonių ir daugelio profesionalių grupių įsipareigojimą, ir tai buvo mūsų: pasiūlyti išklausymą ir paramą tiems, kuriems to reikia.

Telefono paslaugų pradžia man buvo intensyvi. Skambučių nebuvo daug, bet taip, ilgas ir sudėtingas. Nuo sielvarto dėl žmonių mirties iki rimtų psichinės sveikatos problemų. Ir mano žavėjimasis gebėjimu ištvermė kiekvieno tarnautojo. Man patinka sakyti “atsparumas”, tas žodis, kuris mums labai patinka psichologijoje. Bet “atsparumas” tai reiškia “priešintis” ir “perdaryti”, ir per vieną telefono skambutį vienam asmeniui teko matyti tik dalį “priešintis”. Kai matau dabartinį atsipalaidavimą sanitarinių priemonių akivaizdoje, prisimenu kiekvieną lankytą žmogų, su savo kančių lygiu, ir įdomu, kaip jie tai išgyvens. Ar jie jaučia nusivylimą, kad tuo metu tai nebuvo padaryta geriau?? Ar jie mėgausis poilsiu ir bendravimu? Mano atmintis yra su tais žmonėmis, kuriems taip blogai buvo, ir kad jie turės rasti jėgų toliau priešintis ir, norėčiau, pasiekti atsparumą ir atstatyti.

Visos šios patirtys mane labai pažadino kuklumas. Koronavirusas paprastai yra sąžinės raginimas, kad kaip žmonės mes svarstome, kaip mums sekasi pasaulyje, ir ieškome būdų, kaip tobulėti. Dėl manęs, kaip psichologas, visos šios patirtys išgydo nuolankumą. Yra tiek daug kančių, kurių aš negalėsiu pasirūpinti, bet tam, kuris atvyksta, atvyko. Yra žmonių, turinčių tiek daug psichikos sveikatos problemų, kad aš nežinau, kaip palydėti, ir aš turiu tęsti treniruotes. Ir yra tiek daug dalykų, kuriuos reikia tobulinti, kad kartais man tai atrodo beviltiška, bet mano įsipareigojimas yra toliau ugdyti viltį.

Y, dar kartą, patirtis man buvo skambutis sąmonė. Susidūrus su žmogiškomis kančiomis, būtina būti ne tik profesionalu, bet ir kaip žmogus. žmogiškasis kontaktas, kad tiek daug pasiilgome per įkalinimą, yra gerovės šaltinis (kai tai vyksta sveikuose santykiuose). Man buvo psichologinė priežiūra, su empatija ir mano pažeidžiamumu (bet prisiimu atsakomybę už tai, ką gyvenu).

Ir visa ši patirtis dabar man kelia dėkingumą, tiek į COP Madridą, ypač tiems, kurie vadovavo procesui, kaip tie, kurie turėjo drąsos paskambinti ir pasitikėti tais iš mūsų, kurie juose dalyvavo. Dėkoju visiems tiems žmonėms už jų drąsą.

Ir linkėjimai šiam naujam etapui.

F. Javieras Romeo