Tai labai jaudinančios dienos tarp tų iš mūsų, kurie žino ir praktikuoja neprievartinė Bendravimas. Maršalo B. Rosenbergas, nesmurtinio bendravimo kūrėjas, praeitis praėjo 7 Vasaris 2015 amžiuje 80 metai (prieš kelis mėnesius šventėme jo gimtadienį į šį pranešimą), ir tie iš mūsų, kurie jį pažinojome, taip pat tie iš mūsų, kurie apskritai išmokome jo modelį, darome tai, ko jis mus išmokė: švęskite įvykius, kurie patenkino mūsų poreikius ir leiskite sau liūdėti dėl įvykių, kurie nepatenkino mūsų poreikius.

Turėjau malonumą kartu su juo treniruotis per devynias tarptautinių intensyvių treniruočių dienas (Tarptautinės intensyvios treniruotės, IIT) iš Šveicarijos liepos ir rugpjūčio mėnesiais 2008. Nuotrauka, kurią turiu su Maršalu ir jo žmona Valentina, yra iš tos formacijos., su papildoma dviejų neatpažįstamų berniukų ir merginos buvimo fone simbolika, tai susiję su padrąsinimu, kurį Maršalas man suteikė dirbant su vaikais, ir paaugliai (skaitykite daugiau informacijos pradiniame poste).

Per šias dienas, kuriame perskaičiau įvairius pranešimus ir minėjimus, vykusius Nesmurtinio bendravimo bendruomenėje, Taip pat pasinaudojau galimybe dar kartą perskaityti užrašus apie tai, ką patyriau tomis dienomis su juo (ir kitų trenerių bei likusių dalyvių kompanijoje). O vėliau ateis laikas perskaityti visus jo kūrinius, kaip būdas atnaujinti ir pagerbti savo darbą.

Maršalas Rozenbergas stengėsi sukurti humaniškesnį pasaulį, gyvybės ir augimo aspektų atradimas net ir nesuprantamiausiuose poelgiuose. Jo pagrindinis sakinys yra “Smurtas yra tragiška nepatenkintų poreikių išraiška”, ir jo metodas, nesmurtinis bendravimas, kelias, leidžiantis klausytis ir performuluoti posakius, kol bus rasti sprendimai, kuriuose laimi visos šalys.

Manau, kad Maršalo akcentas socialiniams pokyčiams ypač praturtina., jis nenorėjo, kad nesmurtinis bendravimas tarnautų tam, kad žmonės galėtų ramiai gyventi. Darbas prasideda kiekvieno žmogaus viduje, bet tu negali ten likti, būtina, kad jis pasiektų skirtingas struktūras (ekonominis, socialiniai, politika, edukacinis…) ir transformuoti juos humanizuodami. Kaip jis pats mums pasakojo Šveicarijoje: “Mūsų veiksmas panašus į žmogų, kuris mato, kaip kūdikis nukrenta nuo krioklio, ir jį išgelbėja, ir pamatęs kitą jį išgelbėja, ir pamatęs kitą jį išgelbėja… Tam tikru momentu tam žmogui bus patogu pagalvoti, kas mėto kūdikius, ir užlipti ant krioklio, kad to išvengtų”.

Be jo rašto darbo (daugiau nei tuziną knygų, tarp jų neprievartinė Bendravimas. Kalba gyvenimo) ir vaizdo įrašus ir įrašai jų dirbtuvėse ir jų dainas, Maršalo lapai kategorijas sudaro Centras Nonviolent Bendravimas (Centras Nonviolent Bendravimas), su dešimtmečių darbo istorija, ir tai veikė be jo pastaruosius kelerius metus. Tai taip pat palieka šimtus sertifikuotų instruktorių, kad jo modelis ir toliau būtų ištikimai perduodamas, ir dešimtys tūkstančių praktikų, kurie bando šiek tiek nušviesti mūsų kasdienius konfliktus.. Tai yra ką švęsti.

Tuo pačiu metu, jo mirtis palieka tuštumą. Žinojimas, kad jis mirė savo namuose, lydimas žmonos Valentinos ir jų vaikų – menka paguoda.. Žinome, kad nebematysime jo atstovaujančio naujoms konfliktinėms situacijoms, kad neišgirsime jokių naujų dainų, kad jis nerašys naujų knygų. O prieš tai belieka su užuojauta priimti atsirandantį skausmą ir liūdesį.

Tik integravę visą patirtį galime visapusiškai judėti į priekį, integruojant tai, kas buvo gauta iš Maršalo, ir žiūrint, akimirka į akimirką, kaip jį atnaujinti kiekvienam praturtinančiai.

Šventėje ir gedulėje,

Javieras